BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

bet užknisi kitaip negu visi kiti//ir už tai aš tave myliu

pabudau neįprastai vėlai

todėl rašau tau šitą

sušiktą laišką,

mano meile

?

sapnavau košmarą

visa šita diena buvo kaip sapnas

košmaras buvo tikras

aš pabudau

nuo triukšmo vituvėje

mano kamabry stovėjo dviejų metrų vyras

baltas. išsekęs ir be veido

jis užgulė mane visu savo kūnų

ir paprašė nepalikti

pasakiau jam

kad man reikia žmogaus

kuris supranta poeziją

ir paklausiau ar jis žino nors vieną eileraštį

išlipus iš lovos

palikau jį ten gulėti ir basom išėjau į lauką

įlipau į autobusą kur vaikinas su blizgučiais ant veido davė man saują monetų

mes išlipom toj pačioj stotelėj bet pasukom į skirtingas puses

jis man pamojavo.

jutau, kad jis nori eiti kartu

supratau, kad esu ant kalno.

kad turiu nusileisti prie upės.

kad vienintelis būdas tai padaryt

einant per vienas šalia kito sustatytus daugiaaukščius

viename iš jų

ant žemės miegojo burys žmonių. moterų. vyrų. vaikų

vienas iš jų parodė man kelią žemyn

bet tuo pačiu metu butas pradėjo griūti. sienos suvirto viena ant kitos

palikdamos mažą tarpelį pagalbai.

po kurio laiko pasirodė ugnegesiai. jie palydėjo mane iki laiptinės.

bet vietoj to, kad leistų nusileisti

jie uždegė turėklus

//

aš pabėgau nušokdama žemyn ir išversdama duris.

palikdama visus juos ten degti.

//

nežinau ką man su visu šitu daryt.

kažkuriuo metu sapnavau basas savo tėvo kojas.

kažkuriuo metu žmonės daugiabutyje apipylė mane vandeniu iš arbatinuko.

ant mano kūno buvo juodos dėmės.

aš buvau su naktiniais kurių nenešiojau gal penkiolika metų.

//

aš išėjau į lauką

šiandien

prisitryniau pūslę ir nusipirkau pomidorų.

šiandien jo gimtadienis

šiandien mūsų gimtadienis

ir dieną kai aš gimiau

jis parašė man laišką

‘the exotic: the power of conceiving otherwise’.

nieko nesuprantu.

mano rankos nušalo

ir pažadėjau sau,

kad jeigu ką

bent jau išmoksiu per šitą karantiną sėdėti tiesiai

noriu, kad žmonės galvotų

kad vietoj to, kad šlaistyčiausi pakampiais, po tiltais ir rinkčiau cigarečių nuorūkas

velniai žino kam

aš vaikystėje lankiau baletą.

noriu kad žmonės man pavydėtų ir tai taip apgailėtina

ir

kartu

miela

kažkuria prasme

lyg nedrįstum kažkam pasakyti

kad jis tau patinka

lyg tai jis turėtų tai išskaityti iš tavo abejingų

akių

kvaila

bet miela

iš tavo abejingų akių

iš susivėlusių akių

puslių ant kojų

ir taisyklingos laikysenos

mano tėtis

tas pats

kurio basas kojas šiandien sapnavau

visada norėjo leisti mane į baletą

jis norėjo, kad užaugus aš šokčiau

pagal Tchaikovskį

ir kvepėčiau kaip

Diaghilevas

kad vartyčiau akis į dangų prie pusryčių stalo

ir valgyčiau sraiges su belenkokiu vynu

nes koks skirtumas aštuntą valandą vakaro

antram aukšte

su balkone padžiautais skalbiniais ir šone numestom pačiūžom.

jis norėjo, kad ištekėčiau už vyro turinčio du vardus

arba dvi pavardes

kad skaityčiau knygas

ir mokėčiau iškepti kūgelį

//

jis norėjo

kad žinotum

kad visas šitas patosas

ir pretenzingos manieros

ir vaikiškas šiurktumas

ir dar velniai žino

ak jau tas mano prakeiktas juokas

buvo sukurti kažkam kitam.

//

kažkam kitam.

kažkam, kas suprato poeziją

turėjo šunį

ir turėjo veidą

//

miegamajame palikau pravirą veidą

jos vardas giulia

sapne tu man rodei jos nuotrauką

ir ji man nepatiko

tam pačiam sapne

mes prasibrovėm pro seną

apleistą miestą

miestą

kuriame tu praleidai savo vaikystę

ir užlipom ant kalno

ant kalno nuo kurio matėsi visas pasaulis

ir švietė sušikta saulė

ir ar tu nori

kad parašyčiau tau ir palinkėčiau gero gimdatienio

lyg niekur nieko?

lyg mano galvoj sukurto įsivaizduojamo tėvo net nebūtų buvę

lyg mes būtumėm tik paprasti žmonės

aš su savo sapnais ir murzinom kojom

ir tu su savo nenurimstančiom mintim ir savo švelniom rankom.

velniai rautų

kodėl taip sunku sėdėti tiesiai

kodėl niekam neįdomūs mano sapnai?

manau, kad degantis butas

buvo simbolis

simbolis gyvenimo periodo nuo kurio aš pabėgau

o kas buvai tu?

vyras su blizgučiais ant veido?

dviejų metrų šmėkla

ar mano tėvo baltos kojos?

ir ką man po velniais daryt su tuo arbatinuku

jei būčiau poetas galėčiau parašyt apie jį eilėraštį

bet aš ne poetas

aš laiškas nuo Segalen Henry Manceron

kad ir kas po velniais jis toks buvo.

He said, “Don’t ya tell Henry
Don’t ya tell Henry
Don’t ya tell Henry
Apple’s got your fly”

liko kažkur penkiasdešimt žodžių

ir visam šitam sušiktam laiške tau

aš neparašiau nieko

nieko ką reikėjo pasakyti

kad mes dar susitiksim

kad esijaudintum dėl manęs ir kad parašysiu tau rudenį

kad nepamiršau nei vieno tau duoto pažado

ir kad tu mane užknisi

bet užknisi kitaip negu visi kiti

ir už tai aš tave myliu

Patiko (2)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą