BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

feel_them_out-there

dar nėra dešimtos o aš jau noriu miego. ir kodėl aš varginuos, viską užrašinėti. nes nenoriu eiti tvarkyti virtuvės

velnias, kompiuterio klavišai tokie gražūs, kai geriau pagalvoji, mažos baltos raidės ant juodų mygtukų. bet ne dėl spalvų, dėl kontrasto, dėl raidžių kontūrų aiškumo. man patinka aiškūs kontūrai. kai matai aiškius kontūrus žinai, kad žmogus, kuris juos suformavo žinojo, ko nori.

kalbant apie kontūrus, žinojai, kad visai nesenai mirė Howardas Hodgkinas? žinojai, kad jo gimtadienis beveik tą pačią dieną kaip ir mano? žinojai, kad jis tapydavo tik ant medžio? žinojai, kad kai kažkada atsitiktinai žiūrėjau dokumentinį apie jį youtubėj ir ten pačioj pradžioj rodė vyrą, kuris vaikšto po tapybos dirbtuvę. ir aš žiūrėjau ir galvojau, kad ne. kad kažkas čia ne taip. kad tas vyras negali būt Hodgkinas. ir jis iš tikrųjų nebuvo. ten buvo reporteris, kuris laukė, kol tas ateis. ar žinojai, kad paminėjau Hodgkiną tik todėl, kad man labai sunku atsimint jų visų vardus ir pagalvojau, kad gal tai padės.

nežinau, jo vardas kaip to žmogaus iš didžiojo sprogimo teorijos, o pavardė. nežinau, pradžia beveik kaip hogvartso, o pabaiga - kinas. vadinas. Howardas žiūri kiną apie Hogvartsą. nežinau,

iš tikrųjų nežinau, koks tikslas man tą jo vardą atsimint, turint omeny, kad tikriausiai vis tiek niekada nepasitaikys proga šitų žinių panaudot.

vienžo, sapnavau gražų sapną. ir gražus sapnas, vertinant mano kriterijais, turi turėt arba gražų miestą, arba gražius kalnus, arba daug gėlių, arba šeimos šventę, arba visuotinę šventę, arba skanų maistą arba visokius šuniukus ir kačiukus arba dar ką nors. nežinau, šitie by default yra standartas.

ir aš atsikėliau septintą ryto. ir kas. jei šitą blogą skaito mano landlord. geras. raidės ekrane turi tokius pat aiškius kontūrus kaip ir klavišai

pasaulis toks gražus kartais. kai negalvoji apie tai, kad nori miego ir reikia sutvarkyt virtuvę. ir ten pilna tuščių stiklinių sulčių buteliukų

nes stiklas gali būti perdirbamas be galo daug kartų, bet iš esmės šitą variantą galima laikyt pakankamai ekonomišku, jei stiklas yra gaminamas vietinėj gamykloj. ir aš nežinau kur žmonės gamina stiklą. niekada gyvenime nesu išmetus stiklo į stiklo konteinerį, nes tingiu ir tiesiog kaupiu tuos stiklo buteliukus virtuvėj.

ir nepaisant viso to šiandien ryte. surinkau visas tuščias plastmasės pakuotes ir puspilnes šprotų dėžutes, nes ne visi šprotai yra verti valgymo nuo virtuvės stalo ir nuo grindų. ir sugrūdau viską į ekologišką šiukšlių maišą ir išmečiau į bendrą konteinerį. nežinau, mane žiauriai užknisa, kad plastmasei skirta šiukšlių dėžė taip greit prisipildo

ir šiaip aš stengiuos nepirkt produktų, kurie įpakuoti į plastmasę, bet pastarosiom dienom mano motyvacija kažkur dingo.

mane vis dar nervina, kai žmonės, ką žinau, pirkdami du apelsinus būtinai turi juos įdėti į plastikinį maišelį,

jeigu atvirai tai žiauriai nervina. negi jie visai po velniais negalvoja ką jie daro? žinau, kad elgiuos veidmainiškai. turint omeny, pastarųjų dienų įvykius, bet prašyčiau, plastikinio maišelio neimčiau net jei reikėtų nusipirkt dvidešimt ridikėlių ir tuos dvidešimt prakeiktų ridikėlių man reikėtų tampytis rankose kol prieisiu prie prakeiktos kasos.

tiesiog pyktis suima, kai matai kažkokią ką žinau jauną moterį, kuri stovi priešais tave kasoje ir ant to juodo judančio takelio prikrauna trisdešimt prakeiktų plastikinių maišelių, nesvarbu jų jai reikia ar ne.

nesuprantu kam juos išvis gamina, bet ne tame esmė, arba kada nors pastebėjai, kad praktiškai visi sūriai įvynioti į plastmasę pažymėtą 7 numeriu? kas reiškia, kad tas įpakavimas yra praktiškai neperdirbamas.

velniai rautų. šitą galiu atleist tik močiutėm. močiutėm galiu atleist viską. tikriausiai todėl, kad pati savo neturiu ir nežinau ką reiškia būt senam ir savo galvoj susikūriau labai realybės neatitinkantį jų gyvenimo vaizdą. ir man jų taip gaila po velniais

man taip gaila, nes jos tokios mažytės ir bejėgės. ir pažeidžiamos. ir kai jos renkasi ką žinau, lietuviškus obuolius ir kraunasi juos į tuos pačius plastikinius maišelius. nežinau aš negaliu ant jų pykti

tada aš pykstu tik ant savęs, nes niekad neperku lietuviškų obuolių. nors gyvenu lietuvoj. ir man būna gėda prieš jas su tom savo durnom sultim stikliniuose indeliuose ir mangais neįvyniotais į plastmasę

nes kaip po velniais galiu leist sau valgyt visas tas nesąmones, kai šitam durnam pasauly yra močiučių, kurios kaip aš įsivaizduoju sėdi savo mažuose vieno kambario apmusyjusiuose buteliuose, valgo savo suvytusius lietuviškus obuolius, galvoja apie mirtį ir verkia.

mano motina tikriausiai mano gyvenimą įsivaizduoja lygiai taip pat, nes aš jai ne viską pasakoju ir panašiai. ir kad ir kiek kartų jai kartočiau, kad man viskas gerai. kad man tikrai viskas gerai. ji tiesiog netiki.

Patiko (1)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą