BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

go_figure

buvo keista diena, nežinau, tiesiog keista. žinai, niekad anksčiau taip nesijaučiau. ir nežinojau ar turėčiau ką nors dėl to daryt ar tiesiog mėgautis pačiu faktu.

nežinau kaip viską paaiškinti. nes nieko nesuprantu. pirmiausia, tai net nekalbu apie laiko sąvoką. jis kažkoks fragmentiškas ir nenuoseklus

žinai? sako, go figure kas, kad žmonės turėtų nors kartą skirti laiko tam, kad pažiūrėtų ką jie daro. žinai? ir aš nekalbu apie tai, kad pažiūrėtų į save iš šalies. prašyčiau.

nežinau, nors nežinau ką sako žmonės, kurie taip sako, tiesiog aš taip suprantu, tai iš esmės yra idėjos problema. sako, kad ne žmonės turi idėjų, o idėjos turi žmones, go figure

vienžo, nes maždaug, nežinau, tiesiog manau, žinai, kad galbūt esmė tame, kad žmonės visada daro prielaidą, kad jie yra geri.

pavyzdžiui aš. aš esu geras žmogus. taip gal neatrodo, ir aš žinau, kad taip neatrodo, bet aš toks esu. ir visus dalykus, kuriuos aš darau aš visada vertinu atsižvelgdama į šitą faktą.

pavyzdžiui, aš nepasveikinau savo draugės su gimtadieniu, bet, žinai, ne todėl, kad būčiau blogas žmogus, tiesiog nevertinu tokių bendravimo išraiškų ir darau prielaidą, kad ji tai supranta ir žinai, iš esmės esu geras žmogus.

bet žiūrint konkrečiai vien į faktus. aš nepasveikinau savo draugės su gimtadieniu, aš nežinojau, kad šiandien tėvo diena, aš, ką žinau, specialiai apsirengiau baisiausią džemperį savo džemperių istorijoj vien tam, kad žmonės neturėtų galimybės padaryti prielaidos, kad jie man rūpi. jau ta mano sakinių struktūra.

nesvarbu. esmė tame, kad nors atrasčiau pasiteisinimų dėl kiekvieno iš šitų faktų, galbūt svarbiau yra tai, kad priėmiau tokius sprendimus, o ne tai, kaip tai pateisinu.

nes kažkuria prasme save vertini taip, kaip vertintum pagrindinį filmo veikėją, su kuriuo susitapatini. subjektyviai. labai subjektyviai. velnias, tavo durnos smegenys pajėgios pateisinti viską. viską ką tu darai

ir leisiu sau pastebėti, kad taip, viskas ką žmonės daro kažkuria prasme ir yra pateisinama. nes jie juk žmonės. ir žinai, neracionalu tikėtis racionalių sprendimų iš neracionalių žmonių. ir ne ta prasme, kad žmonės per kvaili, kad būtų racionalūs, quite contrary, smegenys, dėl savo sandaros subtilybių, kažkuria prasme jiems net nesuteikia tokių galimybių.

vienžo, ir kai tavo smegenys nevertina tavęs objektyviai, kažkuria prasme, tu neturi progos savęs pažinti, žinai? turiu omeny, kas tas žmogus kuris po velniais. kuris sapnuoja visas tas nesąmones. ir kuris yra taip kvailai ir neracionaliai užsispyręs. aklai užsispyręs, kažkuria prasme. kažkuria prasme tame nėra nė lašo racionalumo. ir visos tos idėjos, kuriom tikiu. ir kartais man atrodo, kad jom tikiu šiek tiek per daug fanatiškai. ir ačiū dievui už tuos visus cinikus aplinkui. aš nejuokauju. nekenčiu savęs kartais už tai. už tai, kad kiekviena absoliučiai abejotina, nepagrįsta šarlataniška idėja man atrodo verta dėmesio, kai, antra vertus, neturiu nė menkiausios problemos kritiškai. ir juodai kritiškai vertinti viską, kas tik pasitaiko po akim.

nesvarbu, jaučiu kad nukrypau nuo temos, kas gal nėra jau taip ir blogai, kai galų gale puikiai suprantu, kad tikimybė, jog man pavyks pasakyti tai ką noriu praktiškai lygi nuliui.

nes antra vertus, koks galų gale skirtumas. koks skirtumas, kad nežinau kas esu. kažkuria prasme. turiu omeny, ar man rūpi žmogus kuriuo esu? labiau už tą kuriuo manau, kad esu? žinai? kokia man iš to nauda? tai nepakeis to, kaip mano smegenys reaguoja į aplinką.

o gal pakeis? tiek daug klausimų, o aš turiu tik vieną galvą

//

why, I don’t specifically think of it. I just rather like it, is all.

Patiko (1)

Rodyk draugams

komentarai (2) | “go_figure”

  1.   Kukutis rašo:

    Dėl pagrindinio veikėjo: atrodo, kartais bandai rašyti save kaip knygą, tokią gal truputį chaotišką, nes nu kas rašo knygas, neturėdami iš anksto pasiruošę plano. Viskas būna labai cool, kol vienu metu nepradeda galvon lįsti visokios neraminančios mintys.

    Pvz., pavokim terminą iš faking ekonomikos, alternatyvūs kaštai, kai realiu laiku, o ne kažkada vėliau po savaitės ar metų supranti, kad veiksmas ar neveiksmas atneš tam tikras pasekmes, galbūt pasuks ar galėtų pasukti tavo ateitį kažkuria linkme. Ir vis vien nesirenki neva geriausio varianto, nes nu kam.

    Arba kai kokios nors situacijos dėka pamatai žmogų už jo veido ir funkcijos tavo gyvenime. Supranti, kad blemba ir jis rašo savo pasakojimą, o, susikirtus jūsų keliams ir dar neduokdie įtraukus trečią, ketvirtą ar išvis daugiau asmenų, neišeisi nugalėtoju ar net pagrindiniu veikėju.

    Nepradedi žiūrėti ir tuomet objektyviai, bet pabandai projectinti savo atvaizdą kito žmogaus akimis. Maždaug, kaip mato tave, nes pats save įsivaizduoti visiškai kitaip. Gaunasi kažkoks grįžimas į paauglystę, tik truputį kitaip.

    Gal taip yra todėl, kad dar nepasitiki savim, nesijauti pilnai susiformavęs ir bandai per svetimą žvilgsnį pildyti savo įsivaizduojamas spragas. Norėčiau būti kaip seni žmonės, kurie atrodo tokie hermetiški išorės nesąmonėms, veikiantys, bet nepaveikiami, arba šiaip kad mažiau rūpėtų.

    Galiausiai, ar išvis egzistuoja žmogus, kuriuo esi? Viskas eina per subjektyvias smegenis: tu manai apie save vienaip, kiti žmonės mano kitaip, ir mainaisi tų nuomonių sandūroj.

  2.   jackanapes rašo:

    gal ir nepasitikiu savim, čia jau kita kalba, bet ne. ‘projectinti savo atvaizdą kito žmogaus akimis’ - ne, tiesiog ne. ne. kas jau kas bet kito žmogaus nuomonė? ir dar tokiu klausimu? kaip tau išvis į galvą atėjo tokia mintis:).
    galbūt pasirinkau blogus pavyzdžius, esmė tame, kad nėra blogai nebūti geru žmogum.
    tiesiogine prasme. maždaug, teoriškai, on a daily basis, nelaikai savęs savanaudžiu ar garbėtroška ar dar velniai žino kuo, bet, žinai, faktas, kad toks esi. ir tame nieko blogo. ir tai akivaizdu
    ir nėra jokio reikalo viso to neigti. nes tai nuostabu. žinai, faktas, kad esi savanaudis

Rašyk komentarą