BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

unleash_your_horde

kartais mes sėdim ant suoliuko prie autobuso stotelės. tiesiog šiaip sau. nes tada gali būti tikras, kad niekam nešaus į galvą tavęs užkalbint ar paklaust ar tau viskas gerai. ir niekas vis tiek neturi jokio supratimo kiek ilgai tu ten sėdi. nes žmonės keičias. ir jei nori gali ten visą dieną prasėdėt nieko nepastebėtas

bet vakar kažkokia moteris paklausė manęs apie autobusų tvarkaraštį. ji paklausė manęs ar aš laukiu autobuso ir aš pasakiau, kad ne. nežinau kodėl taip pasakiau, galėjau pameluot

galų gale žinau, kad nuskambėjo kiek beviltiškai. ji sakė, kad gyvena netoli. palinkėjo geros dienos.

ji sakė kad reikia kartais tiesiog pasėdėt po saule ir kad retai būna tokios gražios dienos.

žinai. ji buvo viena iš tų su kuriais niekas nekalba. kurie nepagalvotum, kad turi pastovų adresą. žinai. ir ji sakė, kad moka prisitaikyt prie bet kokios situacijos.

žinai? nežinau kodėl ten sėdėjau. tuo metu buvo kokia pirma valanda ir aš dar buvau nevalgius pusryčių

ar pietų/ ar šiaip. nieko.

nežinau, vakar tikriausiai buvo bloga diena. kai ji man parašo. ir kai mes pradedam apie tai kalbėt niekada nebūna nieko gero. žinai. ji visada apipila mane visom tom motyvacinėm citatom. žinai? ir aš nenoriu viso to girdėt.

aš noriu atvirai apie tai pasikalbėt. bet tada pradedu galvot apie tai, kad neturėčiau gadint jos positive experience. aš žinau, kad jai rūpiu, bet nežinau kaip labai. nežinau savo vietos mūsų santykiuose. nežinau kiek daug ji man gali atleisti. nežinau kur ta riba kai ji pradės ant manęs. rėkt.

žinai. nes mes pykstamės kartais. tai normalu. visokie nesusipratimai ir panašiai

bet blogiausia būna kai pradedu galvot apie tai, kaip visa tai pasikeitė. kaip pasikeitėm mes. ji. kai pradedu galvot apie tai, kad esu jai tik vienas iš jos milijono draugų apie kuriuos ji kartais pasakoja kitam milijonui.

vienžo. nežinau. tiesiog taip seniai jos nemačiau ir panašiai.

šiandien valgiau grikių košę su kiaušiniene. pripažįstu. tai apgailėtina pietų alternatyva. bet tą patį valgau jau kokią savaitę. nežinau kodėl

nežinau kodėl man iš vis į galvą atėjo mintis valgyt šituos du dalykus vienu metu. ir aš amžinai užmirštu įsidėt druskos.

ir kol išverda košė skaitau savo knygas. žinai, garsiai. nes man patinka kaip skamba mano balsas. be to tai lavina tarimą ir panašiai

ir aš nenoriu sutikt tos moters dar kartą. nesu tikra ar atsiminčiau jos veidą. bet esmė ne tame. nežinau ką turėčiau jai sakyt. ar turėčiau su ja pasisveikint? ar mes turėtumėm persimest prasmingais žvilgsniais kurie reikštų, kad aš atsimenu tą dieną autobusų stotelėj. kai švietė saulė ir žmonės buvo dėl velniai žino kokios priežasties iškėlę lietuvos vėliavas.

tą dieną kai pagaliau prisiverčiau atrašyt savo motinai. ir pridėjau daug smailų, kad ji negalvotų, kad su manim kažkas negerai.

bet ji jau spėjo man atrašyt ir aš dabar bijau pažiūrėt ką.

bet kas po velniais žino, tiesa?

dabar visur kvepia liepom. niekad anksčiau neatkreipdavau į tai dėmesio. niekad anksčiau nepagalvojau apie tai, kad liepos pradžioje kvepia liepom. velnias, viskas aplinkui taip gražu

ir aš kartais galvoju apie savo šeimą. ne tik tėvus. bet ir visus tuos dėdes ir tetas ir krikštotėvus ir visus kitus kuriems dar niekas nesugalvojo pavadinimo.

apie jų kartais apgailėtinus gyvenimus. ir apie tai, kaip lengva kartais visa tai pasmerkti. apie tai, kad niekad iki galo nesuprasiu visų tų jų dramų. nes jos prasidėjo kai mes dar nebuvom gimę. ir niekas neketina man nieko iki galo paaiškint. ir niekas gal net neprisimena

bet tie prisiminimai, nors ir užmiršti paliko pėdsaką jų pasaulėžiūroj ir padarė juos žmonėm kuriuos dabar kartais matau prie velykų stalo. arba per jonines.

bet joninės nėra šeimos šventė. kažkuria prasme.

ir mano motina. ji apie mane daug ko nežino. ji nežino kada aš pradėjau kalbėt. ar vaikščiot. tik kiek kartų ir kur buvau nukritus. ir nežino ką mes veikdavom kai išeidavom visai dienai į lauką ir grįždavom vakare.

nežinau ką ji apie mane galvoja. nežinau, kodėl jai visa tai nerūpėjo tada. bent jau tiek, kad nors ką atsimintų. žinai. aš nekaltinu jos. ar tuo labiau nemanau, kad ji manęs nemyli.

kai aš padarau kokią nesąmonę ji visada sako, kad aš įdomi. žinai? myliu ją už tai. žinai. galėtum belenkaip mane kartais išvadint. bet ji tik pasako, kad aš tai jau visai įdomi. arba palygina mane su savo broliu. ir man patinka jos brolis

nesvarbu. esmė tame, kad visai ant jos dėl to nepykstu. tik žinai, aš įsivaizduoju ją sėdinčią virtuvėj apsikrovusią naujom kulinarijos knygom arba vaikštančią aplink savo gėles arba besistaipančią prieš veidrodį ir n-tąjį kartą persiuvančią visus savo sijonus. ir įsivaizduoju mus lakstančius kažkur šalia. kitam kambary ir neturinčius nei menkiausio supratimo ką ji daro ar kas vyksta jos gyvenime.

ir aš noriu tai suprasti.

Patiko (1)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą