BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

unleash_your_horde 2

sapnavau mokyklą. ne savo. tą pro kurią kartais praeidavom kai kur nors eidavom. arba eidavom velniai žino kur. nežinau, kur nors.

ta mokykla. nežinau, ji turi tuos didelius laiptus, kurie platėja į apačią

arba siaurėja į viršų

ir aš sapnavau. tiksliau šis momentas. žinai. jis man labiausiai įstrigo.

sapnavau, kad lipu tais laiptais žemyn. kad išeinu iš tos mokyklos. kad einu jos koridoriais, pustuščiais ir pilkais. standartiniais mokyklos koridoriais. kur visada yra keletas vietos nerandančių neramių sielų pakampėse

kad einu tais koridoriais ir atidarau duris ir

ir nulipu laiptais žemyn

/

tai tiesiog toks gražus sentimentas, žinai? lipti į apačią platėjančiais laiptais žemyn

lyg nusileistum iš prakeiktų padebesių į realų pasaulį. kur visiems velniškai įdomu ką tu ten darei ir ką darysi dabar.

žinai? nežinau, tai tiesiog gražus sentimentas.

jei man leistų visą likusį gyvenimą jausti tik vieną emociją norėčiau jausti tai.

galvojau apie savo krikšto tėvą. apie tai, kad jis bijo mirties. ir tai kur vyks jo laidotuvės. ir visi bus apsirengę juodai. ir niekam nebus jo gaila. nes visi supras, kad dabar jis geresnėj vietoj.

tai tik durnas pasakymas, bet, žinai, kažkuria prasme tai tiesa. žinai? visada galvojau apie tai kaip apie atsiskaitinėjimą mokykloj.

kai visa klasė turi padeklamuot kokį eilėraštį. ir tu žinai, kad kuo greičiau pasakysi tą durną eilėraštį tuo greičiau viskas bus baigta ir galėsi laimingas žiūrėt, kaip visa likus klasė kankinas.

bet kažkuria prasme tai nėra kažkas, kur galėtum susimaut. nežinau, greičiausiai būna baisu ir skauda, bet galų gale tavo durnos smegenys viskuo pasirūpina.

žinai? viską sudėlioja į savo vietas.

nežinau, aš tik įsivaizdavau, kad jo laidotuvės turėtų būt kokioj gražioj bažnyčioj su daug protingų žmonių aplinkui ir vėlgi. aš nežinočiau savo prakeiktos vietos visoj toj ceremonijoj, nes nežinau savo vietos jo gyvenime

aš noriu kartais su juo pasikalbėt. bet socialinės normos neleidžia man kreiptis į jį vardu.

vienžo.

skambino motina.

žinai. žinai kaip motinos kartais skambina. žinai kaip jos kartais paskambina ir amžinai galvoja, kad tu jom meluoji. arba kad nežinau. ir kaip jos negali nustot kalbėt.

ir kaip jos kartais nusišneka. ir viską dramatizuoja.

nežinau. iš esmės nežinau ko aš po velniais iš jų visų noriu. maniau, kad noriu pasikalbėt, bet greičiausiai tik noriu, kad jie mane išklausytų.

ir tai kvaila. žinai?

ai, velnias. tiesiog nenoriu kurį laiką jų visų matyt.

sako žmonės kartais užmiršta gerti vandenį.

ir kažkur. dabar. šią akimirką kažkur vandens telkiny plaukioja prakeiktos antys. lyg niekur nieko. jos plaukioja po tą prakeiktą tvenkinį ir gaudo uodus ar ką žinau, ką jos valgo.

ir ten taip ramu. nes jos antys. žinai?

ir kur jos po velniais dėsis kai ateis naktis?

vienžo, mano drauge,

man atrodo pamažu artėja pietų metas.

ir aš jau nebe sugalvoju formalesnio būdo su tavim atsisveikinti

Patiko (1)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą