BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

waters_of oblivion

ahm, man atrodo žinau, kodėl visa tai man atrodo taip sunku. viskas dėl tos idėjos, kurią turiu, suprask vizijos vos ne. kaip viskas turėtų būti. savęs suvokimo vizijos. nežinau kaip tau tai paaiškint ir tikriausiai neįmanoma tokioj situacijoj neatrodyt nusišnekančiai. bet ta vizija. kuri iš esmės sudaro šimtą procentų mano identiteto yra suformuota remiantis visa mano iki šiol surinkta gyvenimiška patirtim. ir bet koks aplinkos pakeitimas, bet koks situacijos pasikeitimas reiškia grėsmę kylančią tai mano prakeiktai vizijai ir identitetui. nes nauja aplinka ir nauja informacija visada turi potencialo iš pagrindų paneigti viską, ką iki šiol sužinojau ir kartu, kažkuria paneigti mane ir mano gyvenimą ir kas blogiausia mano ateities viziją. nežinau, kodėl anksčiau tai nebuvo tokia didelė problema. kas žino, galbūt ta mano vizija nebuvo tokia konkreti ar išplėtota. labiau išplėtota nei konkreti. ir kartu, net jeigu aplinkos pakeitimas nesukeltu grėsmės tai mano vizijai jis vis tiek mane nuo jos atitolintų. kažkuria prasme pakeisti aplinką reiškia atsisakyti savęs ir tai taip kvaila. aš puikiai tai suprantu. bet baimė niekada nebuvo racionalus dalykas ir aš žinau, kad nereikia ignoruoti savo neracionalių jausmų. bet kas žino, gal būt, kalbant apie tokias konkrečias situacijas, kurios pačios yra neracionalios turėčiau padaryti išimtį? nežinau, kiekvieną kartą, kai bent pagalvoju apie tai, kad galbūt, ir jei atvirai kalbant tai ne galbūt, o būtinai, galų gale suvokiu, kaip visa tai yra neišvengiama, kad galbūt turėsiu nusileisti ir, po velniais, žinai, man pasidaro bloga. tiesiog bloga. turiu omeny, tą pačią akimirką kai pradedu apie tai galvot matau po velniais savo paskutines gyvenimo dienas po kokio šimto metų. ir matau save galvojančią, kas po velniais atsitiko. kodėl ir kokia viso to prasmė. žinai. bet alternatyva vis dėl to irgi nėra tokia jau švytinti. mintis, kad turėsi supažindinti pasaulį su savo vizija. su savo idėjom ir požiūriu atrodo dar baisesnė. visada galvojau, kad menas yra tik kuriančio žmogaus reikalas ir auditorija yra tik kažkoks pašalinis niekam nereikalingas produktas skiriantis sau ryškiai per daug dėmesio. žinai. kūryba kažkuria prasme yra toks neracionalus dalykas ir nemanau, kad racionalu būtų tikėtis, kad pats kuriantis žmogus ją iki galo supranta. greičiau jaučia ir kvaila tikėtis, kad yra vilties, kad visa tai supras kitas žmogus, kurio gyvenimiška patirtis yra tokia radikaliai nepanaši į kūrusio žmogaus. ir vėlgi, žmonės sako, kad kūrinys, po to kai jis baigiamas pačiam autoriui nebepriklauso. kad jis priklauso pasauliui, bet tai yra gryna nesąmonė. nes meno funkcija nėra linksminti po velniais pasaulį ir suteikti kritikams progą parašyti kokią niekam neįdomią knygą ar suteikti progą kokiom pseudo intekeltualiom moterim, dirbančiom kokį netradicinį darbą miesto centre progą nueiti į muziejų ir pajusti kažką, ko nesugebėtų pajusti jokiom kitokiom aplinkybėm. žinoma, meno kūrinys turi tokią galią, ar funkciją, priversti tave ką nors pajusti. kaip kad pavyzdžiui tie rotko darbai apie kurios kažkada rašiau ir apie kuriuos paskui daug galvojau, bet tai tik šalutinė funkcija. tai tik cirkas kurį žmonės padaro iš meno tam kad užsidirbtų pinigų ir ką žinau, padarytų ką nors gero ekonomikos labui. bet tiesa ta, kad pagrindinė meno funkcija yra tai, kas po velniais įvyksta darbo kūrimo metu. kad ir kas ten įvyksta. tai kas įvyksta kai pats kūrėjas žiūri į savo darbą. ir aš neskaičiau visų tų teorijų apie meno prasmę ir kūrinių interpretavimą, kas žino po velniais kaip labai aš dabar nusišneku, bet man tai yra tiesa. mano pasauly tai yra tiesa. tam pačiam pasauly, kuriame baimė pakeisti aplinką yra suvokiama kaip racionali ir pateisinama. ir tam pasauly, kuriame geriau nevalgyti ir negerti, negu tą aplinką po velniais pakeisti

nesvarbu, jaučiu, kad visa šita neapibrėžta tema dar norėjau kažką pasakyti, bet akivaizdžiai pamečiau mintį ir išsiblaškiau. ir pažiūrėjau pro langą ir viskas išgaravo. bet mano kambary vis dar betvarkė. ir aš vakar sakiau savo draugei, kad taip, kad rytoj aš tikrai ką nors padarysiu. bet šiandien atsikėliau ir aš nebežinau. nesugebu priimti nei vieno kategoriško sprendimo. kad ir kaip griežtai apsispręsčiau ką nors padaryt po dviejų minučių man nieko nereiškia viską pradėti iš naujo. kaip ir pavyzdžiui dėl to laiško, kurį vakar sakiau turėjau išsiųsti. aš jo taip ir neišsiunčiau. aš pagalvojau, velniai nematė, koks skirtumas. žinai? ir dabar atrodo, kad visa tai buvo taip seniai. lyg niekad ir nebūtų buvę jokio laiško. ir mano kambary vis dar betvarkė viskas vis dar gali pakrypti bet kuria linkme ir viskas vis dar nejuda iš vietos. kartais man atrodo, kad man reikėtų su kuo nors apie tai pakalbėti. bet tai niekad nesibaigia gerai. niekas galų gale vis tiek nesupranta tų neracionalių mano baimių ir tuo labiau kažkokių nesąmoningų idėjų ir vizijų, kurias būtina realizuoti ir apie kurias, kartu nėra reikalo niekam žinoti. žinai? plius man atrodo, kad dvi mano draugės ant manęs supyko, nežinau nesu tikra. kažkada kita mano draugė man sakė, kad ant manęs tiesiog negali pykti, bet nežinau ar galėčiau laikyt ją savo drauge. nesvarbu. nežinau. nežinau, gal viskas tik mano galvoje. koks galų gale skirtumas. negaliu sakyt kad jų pasiilgau ar panašiai. nes aš nepasiilgstu žmonių. ir nesu tikra ar tu tai supranti. aš jų visai, visai nepasiilgstu. žmonės egzistuoja tam tikru laiku ir tam tikroj vietoj ir aplinkybėm ir nėra reikalo laikytis viso to įsikibus. žinai, viskas laikina. ir dėl kažkurios priežasties man labai lengva visus tuos žmones paleisti. net jei jie buvo mano geriausi draugai. nežinau, tikiuosi neįžvelgti tame dramatiškumo, nes jo čia nėra. ir aš nežinau kaip dar aiškiau man tau tai paaiškinti. man atrodo, kad vien tą mano kategorišką neigimą galima suprasti kaip prieštaravimą sau pačiai. tegu. galų gale. daryk ką nori.

šiandien pirmą kartą turėsiu nueiti į parduotuvę per, nežinau per kokią savaitę. ir man visada patiko žodis oblivion. nežinau kodėl jis man toks artimas. bet jis visur. kai matai iš mokyklos einančius vaikus. kai matai žmones skaitančius laikraščius ir kalbančius apie tai, kaip jie atbuko nuo visų tų žinių apie karą. kai matai žmones perkančius kavą ar vedžiojančius šunį. ir kažkuria prasme tai nėra blogas dalykas. man atrodo, kad Chomskis kažkada yra sakęs kažką panašaus į tai, kad abejingumas yra gražus dalykas, tol kol galų gale realybė tampa neišvengiama. nežinau, jis kažkaip labai gražiai apie tai pasakė, dabar jau neatsimenu. plius girdėjau tą citatą tik vieną kartą. nežinau, nesvarbu. esmė tame, kad vienaip ar kitaip, kad ir koks sąmoningas būtum, negali atsižvelgti į viską, negali rūpintis viskuo. kažkas pagavo kokį maištaujantį paauglį vagiantį parduotuvėje, na ir kas. pagavo ir viskas ir tu toliau renkies savo pomidorų padažą ir grįžti namo, nežinau, man tai yra labai gražu. ko negalėčiau pasakyti apie oblivion, kuri vyksta čia ir dabar, prieš mano akis šitam kambary, kuriame aš sugebu užsiimti visom įmanomom veiklom, po velniais jau tuoj baigsiu skaityt hobitą vien tam, kad išvengčiau susidūrimo su ta prakeikta realybe, kad man vienaip ar kitaip reikės priimti tą prakeiktą sprendimą. bet kiekvieną dieną aš sau sakau, kad dar turiu laiko. kad galiu dar šiek tiek leisti sau apie tai negalvoti ir pasidžiaugti šita savo palaiminga state of oblivion, kai gali tiesiog sėdėti ir visą dieną žiūrėti pro langą ir laukti, kol žmonės priešais esančiam daugiabuty pradės įsijunginėti šviesas vien todėl, kad tu nebūtum pirmas ir nesukeltum kitiems įtarimo, nors puikiai supranti, kad niekas niekam nerūpi. pabaigai priedainis nuo mano geriausio draugo, kuris mane ir supažindino su šita sąvoka:

Say hello to Valerie
Say hello to Vivian
Send them all my salary
On the waters of oblivion

Patiko (1)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą