BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

odds and ends

2017-05-22 parašė jackanapes

perskaičiau knygą. šiandien aš pirmadienį. dvidešimt antrą. galėjau išeit į lauką ar, velnias, galėjau ką tik nori padaryt. galėjau sienas raudonai nudažyt.

ko daugiau reikia. kažin kiek ilgai visa tai tęsis. savaitę dvi. čia taip lengva apie nieką negalvoti. apie nieką. visiškai. apie visus dalykus apie kuriuos turėtum galvot. net ir apie tą pačią prakeiktą mirtį ir apie ateitį ir apie atsakomybę. apie nieką.

sako, kad koks čia gyvenimas. kad čia egzistavimas, ne gyvenimas

bet čia gyvenimas. gyvenimas

kvepia alyvom ir kažkas lauke rūko. ko ne gyvenimas. vakarienei valgiau kopūstą. be nieko. vieną kopūstą. tokį, kokį kažkada valgydavo mano, ne, mūsų, jūrų kiaulytė

niekas niekad nesakė, kad jos gyvenimas ne gyvenimas. kuo aš kitokia.

velnias, koks gražus vakaras. toks gražus, kad tiesiog negali. negali po velniais. žinai? žinai kaip kartais negali tiesiog. ir bet koks bandymas tą durną vakarą aprašyt jį nupigintų

bet tu žinai. kur jau nežinosi tokio elementaraus dalyko

tikriausiai visi aplinkui gyvenantys žmonės dabar galvoja tą patį. sėdi savo balkonuose arba bėgioja lauke arba vedžioja šunis ir kates arba lesina balandžius, nors koks po velniais tikslas juos lesinti ir galvoja apie taip, kaip jie labai negali dėl šito vakaro

net jeigu ir apsiniaukę. ne visada gi turi būt giedra. debesys irgi gerai

su debesim kur kas jaukiau. tikriausiai. nes kai dangus giedras viskas atrodo taip laikina ir trapu. o kai yra debesų jauti, kad viskas taip, kaip ir turi būti.

kažkuriuo metu mane pradėjo nervinti šita vieta. ir visi medžiai aplinkui ir sienos ir pievos ir kas tik nori. bet dabar atrodo galėčiau čia, žinai, iki mirties sėdėt. aš vis dar nenoriu į lauką. bet žinai

žinai?

nenoriu po velniais pasakot visų šitų nesąmonių, noriu, kad ir taip žinotum. velnias kaip tai kvaila. bet žinai. toks gražus vakaras ir aš negaliu. ir kai negali negali ir ant savęs pykti.

liūdna daros, kai galvoji, kad tos alyvos greit nužydės. be jokio mano indėlio. žinai. atrodo, kad gamta labai gerai apsieitų ir be manęs. visi medžiai ir visi paukščiai ir žvėrys. jiem tai tikrai manęs nereikia. žinai

nežinau ar noriu pradėt skaityt naują knygą. toks jausmas, kad jei pradėsiu skaityt naują knygą prasidės nauja diena.

nes galėsiu sakyt, kad vieną dieną skaičiau vieną, o kitą  - kitą

dabar negaliu, nes vis tiek neatsimenu. žinai. kada kas buvo ir viena diena kartais atrodo kaip dvi, o dvi kaip viena.

ir ne todėl, kad jos vienodos. ne. todėl, kad ką žinau. nes gyvenimas. gyvenimas nėra pirmadieniai ir antradieniai. gyvenimas yra gyvenimas. kai eini miegot nes nori miego

ir kai kelies, nes sąžinė graužia, bet galų gale, kam rūpi

dar šiek tiek ir man atrodo pavirsiu į krūmą. žinai? nes aš nežinau. tikriausiai viskas dėl to vakaro. žinai

velnias, kažkuria prasme pasiilgau normalaus maisto

žinai, ne tai, kad man jo trūksta. ir ne tai, kad aš jo noriu. ar panašiai.

tiesiog tai gražus sentimentas. maistas yra gražus sentimentas.

ir visai nesvarbu, kad tu nežinai kas tą maistą ruošė ar ko pridėjo, velnias, žinai. nesvarbu. nesvarbu, kad nesveika ir nebūtina ir panašiai

nes maistas kai pagalvoji, toks nebūtinas dalykas. atrodo, kad žmonės neturi daugiau ką veikt

bet paskui aš žiūrėjau video apie kažkokį vyrą, kuris dirba gelbėtoju. tokiu kuris gelbėja žmones kurie šoka nuo tilto

ir aš pagalvojau apie tai, kaip jis grįžta po sunkios dienos namo ir valgo. tai taip miela kažkuria prasme. maistas toks paguodžiantis dalykas ir toks ramus

žinai. maistas yra geras dalykas

kažkuria prasme puikiai suprantu kodėl žmonėm būtų sunku jo atsisakyti

nesvarbu

žinojai, kad žodis ‘žmonės’ yra moteriškos giminės. geras. tiesa. ta lietuvių kalba

Rodyk draugams

Mary, Mary, quite contrary

2017-05-19 parašė jackanapes

mielas dienorašti

mielas durnas dienorašti,

vienžo

nerašiau kokias šešias dienas, bet toks jausmas, kad pusę metų. šešios dienos ar šeši mėnesiai. žinai? bet esmė tame, kad esmė ne tame, kad mano gyvenime tiek daug visko įvyko, kad dabar jausčiaus labai daug ką padarius ar panašiai quite contrary, Mary, Mary. nepadariau vapsčiai nieko. ne taip jau ir nieko

prašyčiau, jūs labai mane nuvertinate, sakydami ‘jūs’ turiu omeny save. bet esmė tame, kad man buvo žiauriai sunku nerašyt, žinai? tiek daug niekam vertų pastebėjimų ir palyginimų nuėjo vėjais šuniuj ant uodegos. ar kaip ten sako. ir kam visa tai? tiesa? kam?

ar todėl kad, rašydama jaučiuos geriau ir nėra reikalo jaustis geriau, nes jei niekad taip ir nepradėsiu iki galo šūdinai jaustis niekad niekas ir nepasikeis. nothing comes from nothing, kaip sakoma

neatsimenu ar jau kalbėjau apie šitą bewildering posakį ar ne. vienaip ar kitaip aš apie jį galvojau

ir aš galvojau, labai intensyviai apie tai, kas yra voice of our generation. ir ar išvis mes tokį galim turėt, turiu omeny turint omeny, kad visi dabar tokie dideli individualistai. kalbu apie save. ir apie visus kitus. nežinau, nepažįstu šiaip visų kitų

velnias, dabar aš jaučiuos dėl to blogai. ir ar buvo verta? kodėl išvis apie tai pradėjau kalbėt? tiesa?

netiesa. žinau.

vienžo. o kas jeigu aš norėčiau būti mūsų kartos balsas? ką man dabar dėl to daryti. ar turėčiau parašyti laišką prezidentei ir pasiteirauti ar ana nesiteikia greitu metu savo vyriausybėj įsteigti tautos balso pozicijos į kurią kaip tik neturi ką skirti?

bet galiu duot galvą nukirst, kad net jeigu tokia pozicija atsirastų niekas manęs rimtai nesvarstytų. jie norėtų kokio nors daug pasiekusio žmogaus. kuris gyvena šia akimirka ir nesijaudina dėl rytojaus. arba kad ir neurotiko, bet diplomuoto ir tituluoto neurotiko, kuris nusišneka 24/7 ir kuris niekam šiaip nerūpi. tik pagauliem studentam ir savo žmonai gal dar rūpi.

nežinau. savo žmonom diplomuoti neurotikai tikriausiai užknisa. kiek gi galima. lauke saulė šviečia ir musės zyzia. vis tos mano nenormalios draugės musės, užvakar užmušiau su knyga uodą ir paskui atsikėlus apie tai galvojau

vien todėl, kad man pasirodė netaktiška apie jį negalvoti. jau vien dėl to, kad aš buvau ta, kuri jį užmušė ir šitam pasauly tas uodas tikriausiai neturi kas apie jį pagalvotų

velnias kaip liūdnai nuskambėjo. kaip tas kažkoks senelis kažkokiam youtubės kanale, kuris sakė, kad džiaugiasi, nes kai jį filmuoja, jis jaučias, kad galbūt kažkam rūpi. žinai?

ne visi žmonės kažkam rūpi. kad ir ką visos tos lentos prikaltos prie tilto turėklų sakytų

vienžo

einu pagulėsiu ant kilimo ir pagalvosiu apie tai ką ką tik padariau. o juk jau kokios šešios dienos sugebėjau apsieti be šitos prakeiktos svetainės, už kurią atsakingi žmonės ryškiai perdaug nesistengia ieškodami efektyvių kovojimo su spamu būdų

Rodyk draugams

qqqqqqqqqqqqwee

2017-05-13 parašė jackanapes

velnias kaip čia šalta velniai rautų. nesakau, kad man nepatinka. šiandien galvojau, kad šiandien labai gera diena, bet dabar nebeatsimenu kodėl. gal todėl, kad prisivalgiau to cukraus apie kurį kalbėjau anksčiau, kas žino. aš žinau. bet nesakysiu.

vienžo. atsimeni tą knygą. šimtas metų vienatvės. aš faktas nelabai, bet žinau, kad tu skaitei. prašyčiau, tikrai žinau kad skaitei. turiu omeny, gali maivytis kiek tinkamas žinau, kad skaitei. ir esmė šiaip ne tame. esmė tame, kad viskas kas man liko iš tos knygos tai suvokimas, kaip viskas laikui bėgant pasikeičia kai tave ilgai palieką vieną su savo durnom, pageidautina durnom, mintim.

turiu omeny, dauguma dalykų šiaip atrodytų durni ir panašiai, bet kuo daugiau būni vienas ir kuo geriau pradedi apie viską galvoti pastebi kad viskas yra kažkuria prasme daug paprasčiau negu atrodo, žinai. ir dauguma dalykų nėra tokie jau svarbūs kaip kad visuomenė juos pateikia. nežinau kaip viskas nuo tos knygos perėjo prie šitos išvados, bet yra kaip yra. kaip yra kaip yra. kaip yra kaip yra

is an informer!

to laiško vis dar neišsiunčiau. velniop, pagalvojau. apseisiu. ir turiu omeny ne šiandien ir ne rytoj. visam po velniais gyvenimui apseisiu. man nereikia tų žmonių ir man nereikia jų meno. ir išvis man to meno nereikia. ant mano sienų. mano sienų. Mano Sienų nėra nei vieno paveikslo. tik atsiklijavę tapetai. you know how it is.

ir galų gale net nesu tikra ar man išvis patinka į tuos paveikslus žiūrėt. jie kaip rebusai. kaip prakeikti rebusai. aš tau sakau. aš tau sakau ir tu nesiklausai. nes tu niekad nesiklausai. kad tave kur. kam tau tos ausys išvis reikalingos. kad būtų už ko plaukus užsikišt?

šiandien išsiploviau galvą. nes vakar skaičiau, kad galvą plauti sveika. nes anksčiau, suprask, nežinojau, kad galvą reikia plaut ir galvojau, kad žmonės taip daro tik todėl kad yra prakeiktų reklamų aukos ir nori velniai žino kam padaryt velniai žino kokį įspūdį. bet žmonėm nerūpi kaip tu po velniais atrodai. kažkiek rūpi. turiu omeny, bet esmė tame, kad jiem kur kas daugiau rūpi jie patys

velnias, ne apie tai norėjau kalbėt. norėjau pasakyt, kad kai išsiploviau plllaukus pažiūrėjau į savo galvos odą ir ji buvo balta. turiu omeny labai balta. kaip sūris. bent jau man taip prie to apšvietimo pasirodė. ir tada aš pagalvojau, kas būtų jei aš tuos savo plaukus nukirpčiau. ko žinoma niekad nepadaryčiau, nes etiketas reikalauja į save neatkreipti dėmesio, ir tu juk žinai, kad aš all about that etiketą:). tikriausiai tai vadinama plaukų skutimu. bet man nepatinka tas žodis.

kam jis išvis gali patikt, nesuprantu kodėl išvis tau turiu sakyt, kad jis man nepatinka. juk jis akivaizdžiai nepatinka nei vienam žmogui šitoj lietuvoj. ir tas jonas jablonskis su savo milijonu vaikų dabar tikriausiai užmigt negali. nes sąžinė graužia. už tokio žodžio sukūrimą. turiu omeny juk jonas jablonskis buvo tas didvyris kuriam už lietuvių kalbą turim dėkot. ar jam tik už gramatiką. nežinau šiaip

ne ne, juokauju. vėliau jį pagooglinau. plius. gal taip ir atrodo. ir greičiausiai kad atrodo, nes visi po velniais mes tokie kritiški kartais, nesu jau visiškas idiotas. velniai griebtų. tik pažiūrėk į mane. sakau, kad nesu visiškas idiotas. kažin ar pati su tuo norėčiau sutikti. žinai. nes medalis turi dvi puses ir man šalta ir man jau baisu dėl to, kas daros ant mano kilimo

ir aš nejuokauju. ir nekalbu metaforom. man tikrai baisu. tas kilimas kaip iš beprotnamio. rimtai. ir man baisu, kad tai gali paveikti mano paveikią psichiką ir bijau kad mano smegenys, gali pradėti atitinkamai veikti atitinkamai reaguodamos į aplinką. žinai kaip būna

žinai kaip būna kai po velniais susišukuoji ir apsirengi kaip ispanijos karalius. juk žinai.? visi ten buvom. visi viską matėm ir visi viską valgėm. ir tu dabar čia sėdi ir ketini man aiškint kitaip

ir ką gi po velniais aš čia šneku. tai aišku, kad ketini. kaip neketinsi. ir tu teisus.

ah, man. vienžo. tau tikriausiai nerūpi. ir tu tikriausiai nežinai. nors užbėgu sau už akių. aš visada užbėgu sau už akių. visada taip būna. turiu omeny, man reikia įsikalt į galvą, kad neverta nieko sakyti tol, kol neturėjau progos pati sau paprieštarauti

faktas. priėjus tokią išvadą man tikriausiai tektų amžiam užsičiaupti. bet vienžo. vienžo, aš priėjau išvadą, kad esu kiek per daug nekantrus žmogus. tarkim kai man žmonės nori išsipasakoti. r jie dažniausiai nenori, nes niekas nenori man nieko pasakot, nes aš vis tiek nesuprasiu. ir iš dalies negaliu su jais ginčytis. aš tikrai nesuprantu. ir tikrai nesu žmogus kuris galėtų pasiūlyti savo tvirtą petį ar ką ten žmonės siūlo. bet vienžo. jeigu jau taip išeina, kad kažkas man apie kažką asmeniško pasakoja. aš visada juos kažkiek skubinu ir visada kažkaip skubu prieiti prie išvados ir išspręsti problemą. visai nesenai tai pastebėjau

velnias. nežinau po velniais iš kur tie prakeikti mano draugai tokie, velnias nuostabūs žmonės

Rodyk draugams

waters_of oblivion

2017-05-11 parašė jackanapes

ahm, man atrodo žinau, kodėl visa tai man atrodo taip sunku. viskas dėl tos idėjos, kurią turiu, suprask vizijos vos ne. kaip viskas turėtų būti. savęs suvokimo vizijos. nežinau kaip tau tai paaiškint ir tikriausiai neįmanoma tokioj situacijoj neatrodyt nusišnekančiai. bet ta vizija. kuri iš esmės sudaro šimtą procentų mano identiteto yra suformuota remiantis visa mano iki šiol surinkta gyvenimiška patirtim. ir bet koks aplinkos pakeitimas, bet koks situacijos pasikeitimas reiškia grėsmę kylančią tai mano prakeiktai vizijai ir identitetui. nes nauja aplinka ir nauja informacija visada turi potencialo iš pagrindų paneigti viską, ką iki šiol sužinojau ir kartu, kažkuria paneigti mane ir mano gyvenimą ir kas blogiausia mano ateities viziją. nežinau, kodėl anksčiau tai nebuvo tokia didelė problema. kas žino, galbūt ta mano vizija nebuvo tokia konkreti ar išplėtota. labiau išplėtota nei konkreti. ir kartu, net jeigu aplinkos pakeitimas nesukeltu grėsmės tai mano vizijai jis vis tiek mane nuo jos atitolintų. kažkuria prasme pakeisti aplinką reiškia atsisakyti savęs ir tai taip kvaila. aš puikiai tai suprantu. bet baimė niekada nebuvo racionalus dalykas ir aš žinau, kad nereikia ignoruoti savo neracionalių jausmų. bet kas žino, gal būt, kalbant apie tokias konkrečias situacijas, kurios pačios yra neracionalios turėčiau padaryti išimtį? nežinau, kiekvieną kartą, kai bent pagalvoju apie tai, kad galbūt, ir jei atvirai kalbant tai ne galbūt, o būtinai, galų gale suvokiu, kaip visa tai yra neišvengiama, kad galbūt turėsiu nusileisti ir, po velniais, žinai, man pasidaro bloga. tiesiog bloga. turiu omeny, tą pačią akimirką kai pradedu apie tai galvot matau po velniais savo paskutines gyvenimo dienas po kokio šimto metų. ir matau save galvojančią, kas po velniais atsitiko. kodėl ir kokia viso to prasmė. žinai. bet alternatyva vis dėl to irgi nėra tokia jau švytinti. mintis, kad turėsi supažindinti pasaulį su savo vizija. su savo idėjom ir požiūriu atrodo dar baisesnė. visada galvojau, kad menas yra tik kuriančio žmogaus reikalas ir auditorija yra tik kažkoks pašalinis niekam nereikalingas produktas skiriantis sau ryškiai per daug dėmesio. žinai. kūryba kažkuria prasme yra toks neracionalus dalykas ir nemanau, kad racionalu būtų tikėtis, kad pats kuriantis žmogus ją iki galo supranta. greičiau jaučia ir kvaila tikėtis, kad yra vilties, kad visa tai supras kitas žmogus, kurio gyvenimiška patirtis yra tokia radikaliai nepanaši į kūrusio žmogaus. ir vėlgi, žmonės sako, kad kūrinys, po to kai jis baigiamas pačiam autoriui nebepriklauso. kad jis priklauso pasauliui, bet tai yra gryna nesąmonė. nes meno funkcija nėra linksminti po velniais pasaulį ir suteikti kritikams progą parašyti kokią niekam neįdomią knygą ar suteikti progą kokiom pseudo intekeltualiom moterim, dirbančiom kokį netradicinį darbą miesto centre progą nueiti į muziejų ir pajusti kažką, ko nesugebėtų pajusti jokiom kitokiom aplinkybėm. žinoma, meno kūrinys turi tokią galią, ar funkciją, priversti tave ką nors pajusti. kaip kad pavyzdžiui tie rotko darbai apie kurios kažkada rašiau ir apie kuriuos paskui daug galvojau, bet tai tik šalutinė funkcija. tai tik cirkas kurį žmonės padaro iš meno tam kad užsidirbtų pinigų ir ką žinau, padarytų ką nors gero ekonomikos labui. bet tiesa ta, kad pagrindinė meno funkcija yra tai, kas po velniais įvyksta darbo kūrimo metu. kad ir kas ten įvyksta. tai kas įvyksta kai pats kūrėjas žiūri į savo darbą. ir aš neskaičiau visų tų teorijų apie meno prasmę ir kūrinių interpretavimą, kas žino po velniais kaip labai aš dabar nusišneku, bet man tai yra tiesa. mano pasauly tai yra tiesa. tam pačiam pasauly, kuriame baimė pakeisti aplinką yra suvokiama kaip racionali ir pateisinama. ir tam pasauly, kuriame geriau nevalgyti ir negerti, negu tą aplinką po velniais pakeisti

nesvarbu, jaučiu, kad visa šita neapibrėžta tema dar norėjau kažką pasakyti, bet akivaizdžiai pamečiau mintį ir išsiblaškiau. ir pažiūrėjau pro langą ir viskas išgaravo. bet mano kambary vis dar betvarkė. ir aš vakar sakiau savo draugei, kad taip, kad rytoj aš tikrai ką nors padarysiu. bet šiandien atsikėliau ir aš nebežinau. nesugebu priimti nei vieno kategoriško sprendimo. kad ir kaip griežtai apsispręsčiau ką nors padaryt po dviejų minučių man nieko nereiškia viską pradėti iš naujo. kaip ir pavyzdžiui dėl to laiško, kurį vakar sakiau turėjau išsiųsti. aš jo taip ir neišsiunčiau. aš pagalvojau, velniai nematė, koks skirtumas. žinai? ir dabar atrodo, kad visa tai buvo taip seniai. lyg niekad ir nebūtų buvę jokio laiško. ir mano kambary vis dar betvarkė viskas vis dar gali pakrypti bet kuria linkme ir viskas vis dar nejuda iš vietos. kartais man atrodo, kad man reikėtų su kuo nors apie tai pakalbėti. bet tai niekad nesibaigia gerai. niekas galų gale vis tiek nesupranta tų neracionalių mano baimių ir tuo labiau kažkokių nesąmoningų idėjų ir vizijų, kurias būtina realizuoti ir apie kurias, kartu nėra reikalo niekam žinoti. žinai? plius man atrodo, kad dvi mano draugės ant manęs supyko, nežinau nesu tikra. kažkada kita mano draugė man sakė, kad ant manęs tiesiog negali pykti, bet nežinau ar galėčiau laikyt ją savo drauge. nesvarbu. nežinau. nežinau, gal viskas tik mano galvoje. koks galų gale skirtumas. negaliu sakyt kad jų pasiilgau ar panašiai. nes aš nepasiilgstu žmonių. ir nesu tikra ar tu tai supranti. aš jų visai, visai nepasiilgstu. žmonės egzistuoja tam tikru laiku ir tam tikroj vietoj ir aplinkybėm ir nėra reikalo laikytis viso to įsikibus. žinai, viskas laikina. ir dėl kažkurios priežasties man labai lengva visus tuos žmones paleisti. net jei jie buvo mano geriausi draugai. nežinau, tikiuosi neįžvelgti tame dramatiškumo, nes jo čia nėra. ir aš nežinau kaip dar aiškiau man tau tai paaiškinti. man atrodo, kad vien tą mano kategorišką neigimą galima suprasti kaip prieštaravimą sau pačiai. tegu. galų gale. daryk ką nori.

šiandien pirmą kartą turėsiu nueiti į parduotuvę per, nežinau per kokią savaitę. ir man visada patiko žodis oblivion. nežinau kodėl jis man toks artimas. bet jis visur. kai matai iš mokyklos einančius vaikus. kai matai žmones skaitančius laikraščius ir kalbančius apie tai, kaip jie atbuko nuo visų tų žinių apie karą. kai matai žmones perkančius kavą ar vedžiojančius šunį. ir kažkuria prasme tai nėra blogas dalykas. man atrodo, kad Chomskis kažkada yra sakęs kažką panašaus į tai, kad abejingumas yra gražus dalykas, tol kol galų gale realybė tampa neišvengiama. nežinau, jis kažkaip labai gražiai apie tai pasakė, dabar jau neatsimenu. plius girdėjau tą citatą tik vieną kartą. nežinau, nesvarbu. esmė tame, kad vienaip ar kitaip, kad ir koks sąmoningas būtum, negali atsižvelgti į viską, negali rūpintis viskuo. kažkas pagavo kokį maištaujantį paauglį vagiantį parduotuvėje, na ir kas. pagavo ir viskas ir tu toliau renkies savo pomidorų padažą ir grįžti namo, nežinau, man tai yra labai gražu. ko negalėčiau pasakyti apie oblivion, kuri vyksta čia ir dabar, prieš mano akis šitam kambary, kuriame aš sugebu užsiimti visom įmanomom veiklom, po velniais jau tuoj baigsiu skaityt hobitą vien tam, kad išvengčiau susidūrimo su ta prakeikta realybe, kad man vienaip ar kitaip reikės priimti tą prakeiktą sprendimą. bet kiekvieną dieną aš sau sakau, kad dar turiu laiko. kad galiu dar šiek tiek leisti sau apie tai negalvoti ir pasidžiaugti šita savo palaiminga state of oblivion, kai gali tiesiog sėdėti ir visą dieną žiūrėti pro langą ir laukti, kol žmonės priešais esančiam daugiabuty pradės įsijunginėti šviesas vien todėl, kad tu nebūtum pirmas ir nesukeltum kitiems įtarimo, nors puikiai supranti, kad niekas niekam nerūpi. pabaigai priedainis nuo mano geriausio draugo, kuris mane ir supažindino su šita sąvoka:

Say hello to Valerie
Say hello to Vivian
Send them all my salary
On the waters of oblivion

Rodyk draugams

mandatory_obsession

2017-05-10 parašė jackanapes

nežinau kodėl jaučiu poreikį viską dokumentuoti. kažkoks child prodigy komplektas, kartais tai atrodo labai kvaila. bet turint omeny, kad tai, vis dėlto, ne pats kvailiausias dalykas, kuriuo galėčiau save kaltinti i’ll let it slide.

šiandien, hm, šiandien, hm, žinai, kartais galvoji apie lietuvių kalbą, maždaug ką reiškia rašyti lietuvių kalba. ką tas tekstas reiškia platesniam masinės, pasaulinės medijos kontekste.

ir taktas, jis nereiškia visiškai nieko. yra eilėraščių, kurių vertė išauga vien dėl to, kad jų niekas nežino. nesu dėl to tikra, bet kažkada skaičiau kažkokio kritiko nuomonę apie kito žmogaus kūrybą ir jis taip sakė

jis sakė, kad tas eilėraštis prarado didžiąją dalį savo žavesio, nes tapo viešai žinomas. žinoma, ‘viešai’ čia yra kvestionuotina sąvoka, bet vis tiek

ir tas kritikas irgi rašė angliškai. kalbant apie kalbą. kiekvieną kartą kai išgirstu žodį language prisimenu tą eilėraštį. būtinai turiu jį surasti. velnias. šitą, bet čia tik dalis:


On the bridge over Republican River
almost in tears to know
how to speak the right language-
on the frosty broad road
uphill between highway embankments
I search for the language
that is also yours—

dar man patinka šita vieta:

I’m an old man now, and a lonesome man in Kansas
but not afraid
to speak my lonesomeness in a car,
because not only my lonesomeness
it’s Ours, all over America,

ir kalbant apie not only my lonesomeness, dar man patinka :

It’s always telling me about responsibility. Businessmen are serious. Movie producers are serious. Everybody’s serious but me.
It occurs to me that I am America.
I am talking to myself again.

labai galimas dalykas, kad jos man patinka tik todėl, kad yra audio įrašai, kaip juos skaito pats ginsbergas. faktas, žinai. nes tada galvoji, kad taip, kad tai ką tu jauti nėra tik tavo jausmai, jie visos šalies. ir tu esi tavo šalis. žinai?

nežinau, tai tiesiog gražus sentimentas. kažkodėl, nežinau kodėl. dažnai apie tai galvodavau ir man patinka taip jaustis.

vienžo, šiandien turėjau išsiųst vieną laišką, kurį parašiau vakar, bet vis dar neprisiruošiau, viskas per tą prakeiktą atstūmimo baimę. žinai, net jeigu ant kortos niekas nestovi. net jeigu atstumdami žmonės neturi galvoje visų tų dalykų, kuriuos tu galvoji, kad jie turi, nes esi paranojikas.

bet kaip po velniais jie gali turėti? jie tavęs net nepažįsta

šitoj vietoj teks susilaikyti. necituojant daugiau poezijos

bet velniai nematė:

..
..//She glared at me and
said immediately: “I don’t like you,”
turned her head away, and refused
to be introduced. I said, “What!”
in outrage. “Why you shit-faced fool!”
This got everybody’s attention.
“Why you narcissistic bitch! How
can you decide when you don’t even
know me,” I continued in a violent
and messianic voice, inspired at
last, dominating the whole room.

/

hm, mano citavimo kultūra, pasibaisėtina. bet vėlgi. viskas sukišta ir suvyniota į lietuvių kalbą. tą kalbą, kuria aš kalbu. ir tą kalbą, kuri kartais atrodo tik tam ir skirta, kad aš galėčiau pasikalbėti su pačia savimi. ir kad galėčiau skaityt knygas sau, kurias kas nors kur nors lievai išvertė ir kurių daugiau niekas nesupranta.

žinai.

bet antra vertus, ar lietuvių kalba tampa privatesnė vien todėl, kad ja beveik niekas nekalba? kartais ji skamba gana privačiai. ypač tada, kai ja kas nors kalba per televizorių. toks jausmas, kad ji tam neskirta

ji skirta vidiniams šeimos konfliktams ir pradinukų intrigoms ir žmonėms, nežinau, žmonėms kurie gyvena gamtoje. nežinau kodėl man taip atrodo

kažin ar man patiktų žmonės, kurie gyvena gamtoje. mane tikriausiai erzintų jų žmogiškumas. žinai. nes žmoniški žmonės ir į kitus žmonės žiūri kaip į žmones ir man tai nepatinka. žinai? koks aš tau žmogus. aš funkcija

pati nesuprantu ar tai skamba juokingai ar liūdnai ar absurdiškai/

vienžo

nežinau. kaip visada

Rodyk draugams

mandatory_confession

2017-05-09 parašė jackanapes

dienorašti,

negaliu, patikėt, bet šiandien šį tą padariau. tikriausiai nereikia sakyti, kaip labai savim dėl to didžiuojuosi, nepaisant to, kad dėl to, teks atsisakyti gyvenimiškos ir egzistencinės ir visokios kitokios patirties suartinančios mane su mano deadbeat kaimynais.

ir nepaisant to, kad vis dėlto, pirmąją dienos dalį praleidau skaitydama žiedų valdovą. tą dalį, kurios filmo nemačiau. tol, kol nebegalėdavau išlaikyt knygos, savo rankose, velniai rautų, ran ko se. ir užmigdavau. ir paskui vėl atsibusdavau ir vėl skaitydavau

ir vakar sapnavau krūvą pelėdų apsnigtais pilvais skrendančių į saulėlydį ir atrodančių kaip debesys, bet nesančių debesimis.

ir šiandien  skaičiau eilėraštį, kur buvo eilutės: “is it this strange for everybody? but such fugitive feelings have always been my metier” ir paskui pažiūrėjau, kad autoriui, kai jis parašė šitas eilutes buvo tiek pat metų kaip man ir paskui pagalvojau, kad vau, kad galbūt tikrai visi žmonės jaučias taip pat. bet vėliau perskaičiau eilėraščio pavadinimą ‘marijuana notation’ ir supratau, kad jis kalbėjo apie visai kitus dalykus

ir paskui, o gal prieš tai išmokau vieną eilėraštį mintinai ir kažkur tuo metu lauke pradėjo snigti.

ir paskui suvalgiau paskutines savo saldžių dalykų atsargas ir dabar vieninteliai saldūs dalykai mano virtuvėje yra šimto procentų obuolių actas ir cukrus.

ir nesu tikra, bet negaliu tau pažadėt, kad neateis toks laikas mano gyvenime kai pradėsiu tą cukrų valgyt vieną.

ir greičiausiai pradėsiu gerti arbatas. ko niekad nedarau, nes arbatos yra tik karštas vanduo ir man patinka šaltas vanduo

toks, kokio gali gauti kur nors šaltiny karštą vasaros dieną

ir kažkuriuo metu išploviau lėkštes, bet kambario vidury vis dar stovi spausdintuvas ir tuščias terpentino butelys

ir man atrodo, kad kažkurio savo gyvenimo momentu aš eisiu pasivaikščioti į lauką nepaisant to, kad šalia nėra normalaus parko

o tas kuris yra yra pilnas žmonių kurie atrodo svarbesni ir geresni už mane, nes jų drabužiai švarūs ir neištraukti iš už po stalo ir jie žino kur jie eina ir dar svarbiau, jie turi kur eiti ir turi kam apie tai pasakyti

ir aš turiu sau pastoviai primininėti, kad nesu prastesnis už visus tuos žmones. vien dėl to, kad dėl visko dvejoju ir viena mano draugė man kažkada sakė, kad aš neturiu likimo linijos ir dabar aš galvoju ar visa tai tai ir reiškia

ir kas žino, galbūt kai grįšiu atgal pagaliau padėsiu į vietą tą prakeiktą spausdintuvą. galbūt pažadėsiu sau, kad rytoj bus nauja diena, kai po velniais, padarysiu ką nors naudinga

bet kad ir kaip herojiškai tai skambėtų, tenka pripažinti, kad yra labai mažai vilties. nemėgstu savęs spausti. nes kai save spaudžiu pradedu nervintis ir tada galvoju, kad mirsiu.

skaičiau apie stoikų filosofiją. jie atseit pabrėžia, kad savižudybė visada yra variantas. ir man tai patinka. turiu omeny, man atrodo, kad visa tai šiais laikais yra per daug stigmatizuota. turiu omeny, žiūrėk, turėjau gražią vaikystę ir taip toliau ir viskas buvo gerai ir taip toliau ir ko po velniais žmonėm dar iš manęs reikia, tiesa?

suprantu, kad visiems būtų labai liūdna, bet ta mintis mane šiek tiek nervina. žinai. vienžo. man atrodo žmonėm į visa tai reikėtų žiūrėt šiek tiek racionaliau

these confessions of mine seem to be mandatory at the times

Rodyk draugams

Hey, fish! Fuck off!

2017-05-07 parašė jackanapes

jau dvi dienas nebuvau lauke. nebent buvimu lauke laikysim lango atidarymą iki galo ir sėdėjimą ant grindų su striuke.

bet su striuke galima ir prie uždaryto lango sėdėt. ta striukė man kaip antra oda. man ji labai patinka. man atrodo, kad prieš man ją pasisavinant ją nešiojo pusė mano šeimos.

ji šiaip nieko neypatinga. bet ji yra vienintelis drabužis iš kurio gali suprast, kad neketinu eit miegot

mano kojinės mane nervina. jos amžinai apsisuka aplink pėdą ir nusimauna

ir man skauda pilvą. nes prieš tai jaučiaus alkana. ir paskui išviriau visus likusius makaronus

nes galvojau, kad jei suvalgysiu visus galėsiu bent kokias dvi dienas daugiau nieko nebevalgyt

bet faktas tas, kad man dabar tik skauda pilvą

makaronai toks liūdnas maistas

ryžiai dar ir tai pusė velnio, bet makaronai. nežinau, gal dėl to, kad visada įsivaizduoji juos plaukiojančius tokiam drumzlinam vandeny

tokius šlapius ir nemaistingus

ir žinoma, visada gali pasidaryti kokio nenormalaus padažo. su keptais svogūnais ir mėsa ir dar velniai žino kuo.

bet aš taip nedarau

kodėl aš visada rašau apie maistą. ne tai, kad daugiau mano gyvenime nieko nevyktų, žinai?

pavyzdžiui man nesiseka darbas

bet toks ten tas mano ir darbas ir jis turi nesisekti. dėl to aš jo iš dalies ir nekenčiu

nežinau ką su juo man daryt

///

velnias, žinai. žinai kad man nesiseka. nežinau kodėl taip yra, tiesiog nesiseka ir tiek. ir visą dieną po velniais sėdžiu ir žiūriu į sieną ir vis tiek nesiseka.

žinai.

ir mano motina man sako, kad ant manęs negalima pykti, nes aš ką žinau, kitokia. bet nė velnio aš ne kitokia. tokia pat kaip visi kiti po velniais

nežinau kodėl ji taip sako. gal neturi su kuo palygint. nežinau

užknisa. nenoriu, kad ji man paskambintų. tiesiog nenoriu su ja kalbėt

nenoriu girdėt kaip labai po velniais aš ją nuviliu ir nenoriu atsakinėt į visokius klausimus

apie tai kaip po velniais aš nieko nedarau ir panašiai

ir aš nežinau kaip jai paaiškint. žinai?

//

gal dėl to nieko ir nepadarau nes nuolat apie tai galvoju. žinai?

bet esmė tame, kad visada taip būdavo. kiekvieną prakeiktą kartą. kiekvieną prakeiktą kartą galvodavau, kad viskas. šakės ir tada stebuklingai visos problemos visi darbai pasidarydavo patys

kartais man atrodo, kad tai išvis net ne mano nuopelnas. kartais man atrodo, kad tai atsitiktinumas

mano motina nori kad grįžčiau pas ją.

bet aš nenoriu. nenoriu ten grįžt viena. nenoriu matyt tėvo

ir po velniais geriau jau dar kokius prakeiktus tris mėnesius neišeisiu iš savo buto negu grįšiu ten

nebent tam, kad sumokėčiau už nuomą

ir už internetą

Rodyk draugams

to_bite the bullet

2017-05-06 parašė jackanapes

noriu valgyt ir noriu, kad motina nustotų klausinėt kaip aš laikausi. nes taip ir laikaus. tiesiog noriu valgyt

bet makaronai išvirs tik 10:53, o dabar 10:43. vadinas liko dešimt minučių

aplinkui visi visada valgo. nueini po velniais sumokėt už internetą ir nusipirkt morkų ir visi aplinkui valgo. bandeles ledus. moterys su vežimėliais kraunas dėžes sausainių ir mėsos ir kam išvis vienam žmogui reikia tiek daug maisto

aš nežinau. bet tame tikriausiai nieko keisto. turint omeny, kad nemoku gyventi.

gal tai tik jaunatviškas idealizmas, bet tikiu, kad yra toks dalykas kaip teisingas gyvenimo būdas.

kad yra teisingas laikas eiti miegoti ir keltis. ir kiek kartų per savaitę kokią mankštą reikia daryti ir ką valgyti ir kiek kartų per dieną, hm, per savaitę reikia praleisti bendraujant su kitais žmonėm.

ir kiek laiko reikia praleisti vienam. ar yra tikslas skaityti knygas ir gal geriau tą laiką praleisti žiūrint pro langą.

http://www.jeremychin.com/repository/tickled/0231.jpg

Rodyk draugams

She said boy you’re talking crazy.

2017-05-01 parašė jackanapes

my good friends, the wagonmasters,

nežinau kaip tau visa tai paaiškint, mano drauge. žinai, nežinau kam tau tai išvis sakau

iš esmės tikriausiai todėl, kad neturiu ką veikt, o idle hands are the devil’s playthings.

nesvarbu

arba vienžo, kaip mes, sakom. kas tie mes nežinau,

o nežinau ir nerūpi. iš esmės nerandu žodžių tau paaiškinti, kaip aš po velnių sugebu leisti visiems tiems prie prekeivių besikabinėjantiems ir viską kas po ranka pasitaiko siūlantiems žmonėms man ką nors iškišt

problema greičiausiai ta, kad man pakankamai nerūpi. turiu omeny, kad žinau, kad jos man meluoja išsijuosę ir žinau, kad visiems sako tą pat. ir aš žinau, kad joms nerūpi galų gale ką aš pasakysiu ir taip toliau,

bet man vis tiek nerūpi, net jei jos ketina priversti mane sumokėti mano viso mėnesio algą už ką žinau, už tris pomidorus po velniais. man vis tiek nerūpi

net jei žinau, kad po to, kai nueisiu jos galvos, kad esu idiotė ir panašiai

nežinau, esmė tame, kad šita prakeikta visuomenė duoda man pinigų tai ji po velniais gali juos ir pasiimt.

net jei tai reikštų, kad po velniais reiks miegot po tiltu ir panašiai

ir dabar. tų dalykų, kuriuos jos man įsiūlė man visai nereikia. žinau, kad numesiu juos į kokį kampą ir tegu laukia jie ten kito pavasario, kas žino, žinai

bet vienas dalykas mane nervina. mane nervina žodis ‘moteris’. neketinu čia kalbėt apie feminizmą ir panašiai]

ir nesakau, kad laikau save vyru ir panašiai, ir panašiai ir panašiai ir panašiai

ir taip toliau ir panašiai

bet tas žodis mane vis tiek nervina, kokia aš tau po velniais moteris, aš žmogus velniai griebtų, žinau, kad skamba juokingai

bet esmė tame, kad tas žodis mane nervina ne dėl kokių socialinės lygybės temų ar panašiai.

nesuprantu kaip žmonėm išvis apsiverčia liežuvis mane taip vadint. nežinau,

galų gale, eilinį kartą nededu jokių vilčių, kad galbūt suprasi ką noriu tau pasakyt

žinai, tiesiog kiekvieną kartą kai išgirsti tą žodį, toks jausmas, kad kažkas tau bandytų paaiškint, kad pingvinai moka skraidyt, žinai

turiu omeny, nežinau, visada maniau, kad visi žmonės yra žmonės, žinai, skiriasi tik mūsų patirtys ir tai, su kokiais stereotipais turim gyvent ir panašiai. bet niekad nemaniau, ir vis dar nemanau, kad žmonės save suvokia kaip vyrus arba kaip moteris. žinai.

tu esi žmogus ir tiek. žmogus kuris ką žinau, mėgsta ridikėlius ir kurio ką žinau nagai silpni ir kuris gal laiko alyvuogių aliejų po rankšluosčiu, nes tas prakeiktas butelis netelpa į jokią spintelę, žinai

ir kai kalbi apie tą žmogų kaip apie ką žinau mergaitę ar dar ką tai tiesiog keista.

nežinau, žinai

nesu tikra ar noriu su tavim apie tai kalbėt

pavyzdžiui ar žinojai, kad kiaušinių gamintojai teoriškai negali reklamuoti savo produkto kaip sveiko. kaip sveiko, velniai griebtų. kiaušiniai nėra sveikas dalykas

man faktas tai čia maža problema. man viskas maža problema

ir aš nenoriu su nieko ginčytis. nes problema tame, kad, žinai, aš žinau kur gyvenu. ir žinai, neturiu jokių vilčių išgelbėti viso šito pasaulio.

galų gale viskas taip subjektyvu. laimė yra subjektyvus dalykas. sakyčiau, kad gyvenimo prasmė yra subjektyvus dalykas. bet turi egzistuoti, jei nori būti subjektyvus

arba pavyzdžiui žinojai, kad žmonės, su kuriais prieš mirtį žmonės kalba apie mirtį

ir ne tik kelios valandos prieš mirtį, o šiaip, kai jau matai, kad šakės jaučia kur kas mažiau streso, ir skausmo ir taip toliau ir iš esmės miršta kur kas laimingesni

atsimenu kažkada skaičiau apie kažkokią ten budistų praktiką, kai jie tipo turi kažkokį žmogų, kuris palydi kitą žmogų į nirvaną ar kažkas. nežinau, tikrai labai senai skaičiau. ir aš neatsimenu faktų ir žodžių ir tik kažkokią bendrą idėją  ir

trumpai tariant, dabar visa tai atrodo daug logiškiau. turiu omeny nekalbėjimas apie mirtį niekam nieko gero neduoda. žinoma

aš tai jau tikrai nesu tas žmogus su kuriuo čia ir dabar reikia pradėt apie tai kalbėt. man šia akimirka gyvent pirmiausia reiktų išmokt, bet nesvarbu

faktas tas, kad nėra reikalo tampyti savo senelius po visus įmanomus ligoninės skyrius ir daryt visas įmanomas operacijas. reikia po velniais pasikalbėt su juo apie mirtį

ir nežinau ką žmonės sako, kai jie kalbas apie mirtį. aš tik probėgšmais perbėgau akim straipsnelį apie tai žurnale, kurio vėliau nenusipirkau

nes toks jau gyvenimas

nežinau.

vienžo

dabar pagalvojau, kad nepaisant to, kad man giliai vienodai ką visuomenė daro su pinigais kuriuos man duoda, bet kažkuria prasme vis tiek šiek tiek liūdna, kad negyvenam pasauly, kur niekas nenaudoja plastikinių maišelių ir kur žmonės neperka nereikalingų šampūnų ir kur niekas po velniais per prievartą tau nieko nekiša, ne todėl, kad kažką kišti blogai, o todėl, kad tos firmos, kurių produktus jie kiša, galiu lažintis, kad nėra tokios ekologiškai draugiškos kaip sako kad yra, nes ką žinau, nes užėjo tokia mada. galų gale, jos sudėjo man viską į plastikinį maišelį. ir na ir kas, kad jis 100 procentų biodegradable, jis vis tiek nėra reikalingas, jam pagaminti vis tiek buvo be reikalo naudojami gamtos ištekliai ir taip toliau ir panašiai.

ir pavyzdžiui, ar žinojai, kad visi drabužiai, kuriuos atveža į parduotuves, prieš pakabinant juos ant pakabų yra gabenami plastikiniuose maišuose. nežinau, man tiesiog liūdna kartais.

velniais, kai pradedi galvot apie tai, kaip kiekviena firma, kad ir kiek eco friendly, meluoja.

Rodyk draugams

oppressive_heat

2017-04-29 parašė jackanapes

motina parašė ir paklausė kaip sekas. neturiu jai ką pasakyt, gerai sekas, vien šiandien peržiūrėjau gal tris john waters filmus. ar tu to klausi? nusipirkau du kilogramus ridikėlių ir, žinoma, vėl nieko nepadariau. padariau mankštą. ir susišukavau plaukus kažkuria prasme. žinai. ne ta, tiesiogine. ta kita. kur su pirštais kažkiek pabraukai

žinai, dalis manęs nori elgtis protingai. bet tik dalis, kita dalis nori sėdėt ir žiūrėt kaip visas pasaulis po kojom griūna ir ne todėl, kad pasaulis neturi prasmės. o todėl, kad tai po velniais exciting. žinai? nežinau, tai lyg savotiška mazochismo forma.

vienžo, dar skaičiau knygą. ten rašė apie vasarą ir prakaituojančius žmonės. prakaituojantys žmonės yra dar vienas dalykas, kuris mane žavi ir aš tiesiog nežinau kodėl, galėčiau tris, ne dvi, valandas žiūrėt kaip vasarą autobusuose prakaituoja bobutės. močiutės. brandaus amžiaus moterys. nežinau, šiaip man nėra labai svarbu kas prakaituoja, kad tik prakaituotų

ir žinau, kad skamba kažkaip messed up. bet taip nėra, visa tai turi kažkokį egzistencinį atspalvį, žinai? galbūt tai taip gražu todėl, kad oras yra kažkas, kas paveikia visus vienodai nepaisant tavo amžiaus ar socialinės padėties, o gal todėl, kad kai būna labai karšta tiesiog negali nieko daryti ir esi priverstas gyventi šia akimirka, žinai?

nežinai tai nežinai, nieko čia tokio

nes esmė tame, kad man tiesiog skauda galvą, nes man regis peršalau. nes nemoku apsirengt normaliai. bet niekas nemoka. vaistų korporacijos tikriausiai deda nemažai pastangų, kad mes taip ir neišmoktumėm.

tiesa?

po velniais vis dar nežinau ką sakyt savo motinai,

sakysiu,

miela mano motina, kuri yra labiau linkus atsiliepti šaukiama mama arba tu, bet ne motina. niekad motina, nes tai toks grubus žodis. ir taip toliau ir panašiai

bet vistiek, miela motina

tavo vaikas yra niekam tikęs veltėdis, kuris daugiau nieko nenori tik gulėti ant žemės ir žiūrėti į dangų ir galvoti apie mirtį

ir kuris, kai saulė nusileis, nori dingt nuo šito žemės paviršiaus, nes naktį šalta ir aš nenoriu grįžti į šitą butą. nes prie mano buto durų sėdi piktas bomžas, kuris loja jei prižadini po dešimtos

velnias, mama, aš žinau, kad kažkur šitam pasauly yra vietos ir man, bet aš nežinau kur ir nuo kurio galo man tos vietos pradėt ieškot. ir aš bijau. bijau velniai rautų, nes tavo vyras po velniais. tavo vyras.

žinai. velniai griebtų.

It’s true, I don’t want to join the Army or turn lathes in precision parts factories, I’m nearsighted and psychopathic anyway.

http://www.thefleamarcat.com/wp-content/uploads/2015/06/tumblr_m2lay4nauK1r3p7imo1_500.png

Rodyk draugams