BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

mandatory_confession

dienorašti,

negaliu, patikėt, bet šiandien šį tą padariau. tikriausiai nereikia sakyti, kaip labai savim dėl to didžiuojuosi, nepaisant to, kad dėl to, teks atsisakyti gyvenimiškos ir egzistencinės ir visokios kitokios patirties suartinančios mane su mano deadbeat kaimynais.

ir nepaisant to, kad vis dėlto, pirmąją dienos dalį praleidau skaitydama žiedų valdovą. tą dalį, kurios filmo nemačiau. tol, kol nebegalėdavau išlaikyt knygos, savo rankose, velniai rautų, ran ko se. ir užmigdavau. ir paskui vėl atsibusdavau ir vėl skaitydavau

ir vakar sapnavau krūvą pelėdų apsnigtais pilvais skrendančių į saulėlydį ir atrodančių kaip debesys, bet nesančių debesimis.

ir šiandien  skaičiau eilėraštį, kur buvo eilutės: “is it this strange for everybody? but such fugitive feelings have always been my metier” ir paskui pažiūrėjau, kad autoriui, kai jis parašė šitas eilutes buvo tiek pat metų kaip man ir paskui pagalvojau, kad vau, kad galbūt tikrai visi žmonės jaučias taip pat. bet vėliau perskaičiau eilėraščio pavadinimą ‘marijuana notation’ ir supratau, kad jis kalbėjo apie visai kitus dalykus

ir paskui, o gal prieš tai išmokau vieną eilėraštį mintinai ir kažkur tuo metu lauke pradėjo snigti.

ir paskui suvalgiau paskutines savo saldžių dalykų atsargas ir dabar vieninteliai saldūs dalykai mano virtuvėje yra šimto procentų obuolių actas ir cukrus.

ir nesu tikra, bet negaliu tau pažadėt, kad neateis toks laikas mano gyvenime kai pradėsiu tą cukrų valgyt vieną.

ir greičiausiai pradėsiu gerti arbatas. ko niekad nedarau, nes arbatos yra tik karštas vanduo ir man patinka šaltas vanduo

toks, kokio gali gauti kur nors šaltiny karštą vasaros dieną

ir kažkuriuo metu išploviau lėkštes, bet kambario vidury vis dar stovi spausdintuvas ir tuščias terpentino butelys

ir man atrodo, kad kažkurio savo gyvenimo momentu aš eisiu pasivaikščioti į lauką nepaisant to, kad šalia nėra normalaus parko

o tas kuris yra yra pilnas žmonių kurie atrodo svarbesni ir geresni už mane, nes jų drabužiai švarūs ir neištraukti iš už po stalo ir jie žino kur jie eina ir dar svarbiau, jie turi kur eiti ir turi kam apie tai pasakyti

ir aš turiu sau pastoviai primininėti, kad nesu prastesnis už visus tuos žmones. vien dėl to, kad dėl visko dvejoju ir viena mano draugė man kažkada sakė, kad aš neturiu likimo linijos ir dabar aš galvoju ar visa tai tai ir reiškia

ir kas žino, galbūt kai grįšiu atgal pagaliau padėsiu į vietą tą prakeiktą spausdintuvą. galbūt pažadėsiu sau, kad rytoj bus nauja diena, kai po velniais, padarysiu ką nors naudinga

bet kad ir kaip herojiškai tai skambėtų, tenka pripažinti, kad yra labai mažai vilties. nemėgstu savęs spausti. nes kai save spaudžiu pradedu nervintis ir tada galvoju, kad mirsiu.

skaičiau apie stoikų filosofiją. jie atseit pabrėžia, kad savižudybė visada yra variantas. ir man tai patinka. turiu omeny, man atrodo, kad visa tai šiais laikais yra per daug stigmatizuota. turiu omeny, žiūrėk, turėjau gražią vaikystę ir taip toliau ir viskas buvo gerai ir taip toliau ir ko po velniais žmonėm dar iš manęs reikia, tiesa?

suprantu, kad visiems būtų labai liūdna, bet ta mintis mane šiek tiek nervina. žinai. vienžo. man atrodo žmonėm į visa tai reikėtų žiūrėt šiek tiek racionaliau

these confessions of mine seem to be mandatory at the times

Patiko (1)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą