BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mary, Mary, quite contrary

mielas dienorašti

mielas durnas dienorašti,

vienžo

nerašiau kokias šešias dienas, bet toks jausmas, kad pusę metų. šešios dienos ar šeši mėnesiai. žinai? bet esmė tame, kad esmė ne tame, kad mano gyvenime tiek daug visko įvyko, kad dabar jausčiaus labai daug ką padarius ar panašiai quite contrary, Mary, Mary. nepadariau vapsčiai nieko. ne taip jau ir nieko

prašyčiau, jūs labai mane nuvertinate, sakydami ‘jūs’ turiu omeny save. bet esmė tame, kad man buvo žiauriai sunku nerašyt, žinai? tiek daug niekam vertų pastebėjimų ir palyginimų nuėjo vėjais šuniuj ant uodegos. ar kaip ten sako. ir kam visa tai? tiesa? kam?

ar todėl kad, rašydama jaučiuos geriau ir nėra reikalo jaustis geriau, nes jei niekad taip ir nepradėsiu iki galo šūdinai jaustis niekad niekas ir nepasikeis. nothing comes from nothing, kaip sakoma

neatsimenu ar jau kalbėjau apie šitą bewildering posakį ar ne. vienaip ar kitaip aš apie jį galvojau

ir aš galvojau, labai intensyviai apie tai, kas yra voice of our generation. ir ar išvis mes tokį galim turėt, turiu omeny turint omeny, kad visi dabar tokie dideli individualistai. kalbu apie save. ir apie visus kitus. nežinau, nepažįstu šiaip visų kitų

velnias, dabar aš jaučiuos dėl to blogai. ir ar buvo verta? kodėl išvis apie tai pradėjau kalbėt? tiesa?

netiesa. žinau.

vienžo. o kas jeigu aš norėčiau būti mūsų kartos balsas? ką man dabar dėl to daryti. ar turėčiau parašyti laišką prezidentei ir pasiteirauti ar ana nesiteikia greitu metu savo vyriausybėj įsteigti tautos balso pozicijos į kurią kaip tik neturi ką skirti?

bet galiu duot galvą nukirst, kad net jeigu tokia pozicija atsirastų niekas manęs rimtai nesvarstytų. jie norėtų kokio nors daug pasiekusio žmogaus. kuris gyvena šia akimirka ir nesijaudina dėl rytojaus. arba kad ir neurotiko, bet diplomuoto ir tituluoto neurotiko, kuris nusišneka 24/7 ir kuris niekam šiaip nerūpi. tik pagauliem studentam ir savo žmonai gal dar rūpi.

nežinau. savo žmonom diplomuoti neurotikai tikriausiai užknisa. kiek gi galima. lauke saulė šviečia ir musės zyzia. vis tos mano nenormalios draugės musės, užvakar užmušiau su knyga uodą ir paskui atsikėlus apie tai galvojau

vien todėl, kad man pasirodė netaktiška apie jį negalvoti. jau vien dėl to, kad aš buvau ta, kuri jį užmušė ir šitam pasauly tas uodas tikriausiai neturi kas apie jį pagalvotų

velnias kaip liūdnai nuskambėjo. kaip tas kažkoks senelis kažkokiam youtubės kanale, kuris sakė, kad džiaugiasi, nes kai jį filmuoja, jis jaučias, kad galbūt kažkam rūpi. žinai?

ne visi žmonės kažkam rūpi. kad ir ką visos tos lentos prikaltos prie tilto turėklų sakytų

vienžo

einu pagulėsiu ant kilimo ir pagalvosiu apie tai ką ką tik padariau. o juk jau kokios šešios dienos sugebėjau apsieti be šitos prakeiktos svetainės, už kurią atsakingi žmonės ryškiai perdaug nesistengia ieškodami efektyvių kovojimo su spamu būdų

Patiko (3)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą