BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

She said boy you’re talking crazy.

my good friends, the wagonmasters,

nežinau kaip tau visa tai paaiškint, mano drauge. žinai, nežinau kam tau tai išvis sakau

iš esmės tikriausiai todėl, kad neturiu ką veikt, o idle hands are the devil’s playthings.

nesvarbu

arba vienžo, kaip mes, sakom. kas tie mes nežinau,

o nežinau ir nerūpi. iš esmės nerandu žodžių tau paaiškinti, kaip aš po velnių sugebu leisti visiems tiems prie prekeivių besikabinėjantiems ir viską kas po ranka pasitaiko siūlantiems žmonėms man ką nors iškišt

problema greičiausiai ta, kad man pakankamai nerūpi. turiu omeny, kad žinau, kad jos man meluoja išsijuosę ir žinau, kad visiems sako tą pat. ir aš žinau, kad joms nerūpi galų gale ką aš pasakysiu ir taip toliau,

bet man vis tiek nerūpi, net jei jos ketina priversti mane sumokėti mano viso mėnesio algą už ką žinau, už tris pomidorus po velniais. man vis tiek nerūpi

net jei žinau, kad po to, kai nueisiu jos galvos, kad esu idiotė ir panašiai

nežinau, esmė tame, kad šita prakeikta visuomenė duoda man pinigų tai ji po velniais gali juos ir pasiimt.

net jei tai reikštų, kad po velniais reiks miegot po tiltu ir panašiai

ir dabar. tų dalykų, kuriuos jos man įsiūlė man visai nereikia. žinau, kad numesiu juos į kokį kampą ir tegu laukia jie ten kito pavasario, kas žino, žinai

bet vienas dalykas mane nervina. mane nervina žodis ‘moteris’. neketinu čia kalbėt apie feminizmą ir panašiai]

ir nesakau, kad laikau save vyru ir panašiai, ir panašiai ir panašiai ir panašiai

ir taip toliau ir panašiai

bet tas žodis mane vis tiek nervina, kokia aš tau po velniais moteris, aš žmogus velniai griebtų, žinau, kad skamba juokingai

bet esmė tame, kad tas žodis mane nervina ne dėl kokių socialinės lygybės temų ar panašiai.

nesuprantu kaip žmonėm išvis apsiverčia liežuvis mane taip vadint. nežinau,

galų gale, eilinį kartą nededu jokių vilčių, kad galbūt suprasi ką noriu tau pasakyt

žinai, tiesiog kiekvieną kartą kai išgirsti tą žodį, toks jausmas, kad kažkas tau bandytų paaiškint, kad pingvinai moka skraidyt, žinai

turiu omeny, nežinau, visada maniau, kad visi žmonės yra žmonės, žinai, skiriasi tik mūsų patirtys ir tai, su kokiais stereotipais turim gyvent ir panašiai. bet niekad nemaniau, ir vis dar nemanau, kad žmonės save suvokia kaip vyrus arba kaip moteris. žinai.

tu esi žmogus ir tiek. žmogus kuris ką žinau, mėgsta ridikėlius ir kurio ką žinau nagai silpni ir kuris gal laiko alyvuogių aliejų po rankšluosčiu, nes tas prakeiktas butelis netelpa į jokią spintelę, žinai

ir kai kalbi apie tą žmogų kaip apie ką žinau mergaitę ar dar ką tai tiesiog keista.

nežinau, žinai

nesu tikra ar noriu su tavim apie tai kalbėt

pavyzdžiui ar žinojai, kad kiaušinių gamintojai teoriškai negali reklamuoti savo produkto kaip sveiko. kaip sveiko, velniai griebtų. kiaušiniai nėra sveikas dalykas

man faktas tai čia maža problema. man viskas maža problema

ir aš nenoriu su nieko ginčytis. nes problema tame, kad, žinai, aš žinau kur gyvenu. ir žinai, neturiu jokių vilčių išgelbėti viso šito pasaulio.

galų gale viskas taip subjektyvu. laimė yra subjektyvus dalykas. sakyčiau, kad gyvenimo prasmė yra subjektyvus dalykas. bet turi egzistuoti, jei nori būti subjektyvus

arba pavyzdžiui žinojai, kad žmonės, su kuriais prieš mirtį žmonės kalba apie mirtį

ir ne tik kelios valandos prieš mirtį, o šiaip, kai jau matai, kad šakės jaučia kur kas mažiau streso, ir skausmo ir taip toliau ir iš esmės miršta kur kas laimingesni

atsimenu kažkada skaičiau apie kažkokią ten budistų praktiką, kai jie tipo turi kažkokį žmogų, kuris palydi kitą žmogų į nirvaną ar kažkas. nežinau, tikrai labai senai skaičiau. ir aš neatsimenu faktų ir žodžių ir tik kažkokią bendrą idėją  ir

trumpai tariant, dabar visa tai atrodo daug logiškiau. turiu omeny nekalbėjimas apie mirtį niekam nieko gero neduoda. žinoma

aš tai jau tikrai nesu tas žmogus su kuriuo čia ir dabar reikia pradėt apie tai kalbėt. man šia akimirka gyvent pirmiausia reiktų išmokt, bet nesvarbu

faktas tas, kad nėra reikalo tampyti savo senelius po visus įmanomus ligoninės skyrius ir daryt visas įmanomas operacijas. reikia po velniais pasikalbėt su juo apie mirtį

ir nežinau ką žmonės sako, kai jie kalbas apie mirtį. aš tik probėgšmais perbėgau akim straipsnelį apie tai žurnale, kurio vėliau nenusipirkau

nes toks jau gyvenimas

nežinau.

vienžo

dabar pagalvojau, kad nepaisant to, kad man giliai vienodai ką visuomenė daro su pinigais kuriuos man duoda, bet kažkuria prasme vis tiek šiek tiek liūdna, kad negyvenam pasauly, kur niekas nenaudoja plastikinių maišelių ir kur žmonės neperka nereikalingų šampūnų ir kur niekas po velniais per prievartą tau nieko nekiša, ne todėl, kad kažką kišti blogai, o todėl, kad tos firmos, kurių produktus jie kiša, galiu lažintis, kad nėra tokios ekologiškai draugiškos kaip sako kad yra, nes ką žinau, nes užėjo tokia mada. galų gale, jos sudėjo man viską į plastikinį maišelį. ir na ir kas, kad jis 100 procentų biodegradable, jis vis tiek nėra reikalingas, jam pagaminti vis tiek buvo be reikalo naudojami gamtos ištekliai ir taip toliau ir panašiai.

ir pavyzdžiui, ar žinojai, kad visi drabužiai, kuriuos atveža į parduotuves, prieš pakabinant juos ant pakabų yra gabenami plastikiniuose maišuose. nežinau, man tiesiog liūdna kartais.

velniais, kai pradedi galvot apie tai, kaip kiekviena firma, kad ir kiek eco friendly, meluoja.

Patiko (2)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą